Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus

2011/05/02

CPK (Civilinio proceso kodekso) 376 str. 1 d. nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Kaip matome iš šios normos, teismui suteikiama teisė rinkti įrodymus ex ofitio, jei teimąs mano esant tai reikalinga priimti teisingą sprendimą byloje. Teismo teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva yra nurodyta ir CPK 160 str. 1. d. 5 p. Kaip jau minėjome anksčiau, nagrinėdamas šeimos bylas teismas turi siekti nustatyti materialiąją tiesą byloje. Manytina, kad šiuo tikslu teismui ir yra laiduota aptariama teisė. Tačiau iš kitos pusės, žvelgdami į nagrinėjamą procesinio įstatymo normą galime manyti, kad tam tikrais atvejais įrodymų nepakankamumas materialiajai tiesai byloje nustatyti, suponuoja teismui taip pat ir pareigą pačiam savo iniciatyva rinkti įrodymus. Tai galėtų atsispindėti tokiose situacijose, kai reikalinga ginti silpnesnės teisinio santykio šalies (dažnai ir vaiko) arba nesugebančios susiorientuoti procesiniuose klausimuose šalies interesus. Teise rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas turėtų naudotis tik jokiomis kitomis procesinėmis priemonėmis negalėdamas pasiekti sau iškeltų tikslų ir tik CPK numatytais atvejais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius (toliau – LAT CBS) ne kartą yra pasisakęs mūsų nagrinėjamu klausimu: šeimos bylose teismas pats sprendžia kiek ir kokių įrodymų reikia byloje priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tiria ir vertina ne vien tik šalių nurodomus faktus ir pateiktus įrodymus, tačiau ir pats sprendžia dėl byloje teisiškai reikšmingų faktų bei rinktinų įrodymų. Pažymėtina, kad nagrinėdamas šeimos santykių bylą teismas yra aktyvus – jis vertina ne tik šalių pateiktus įrodymus, bet, siekdamas teisingai išspręsti bylą, turi teisę juos rinkti savo iniciatyva. LAT plenarinė sesija yra pasisakiusi dėl to, kad teismas yra aktyvus išskyrus turto padalijimo klausimuose. CPK 376 str. įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 str.), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose.
Kalbant apie nagrinėjamą teismo teisę aptartina galimai su tuo susijusi problema, o būtent tai, kad teismo aktyvumas renkant įrodymus gali sukelti abejonių dėl jo nešališkumo. Manome, kad teismas rinkdamas įrodymus nors ir veikia vienos šalies naudai, tačiau tuo siekia nustatyti tiesą, kad galėtų priimti teisingą sprendimą, tokiu būdu procesas kreipiamas tinkama linkme, siekiama atskleisti ginčo esmę, įgyvendinamas proceso koncentruotumo principas. Todėl tai negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Taip pat manome, kad tokią problemą proceso metu galėtų kelti šalis norinti piktnaudžiauti savo teisėmis, norinti sau palankesnio teismo sprendimo neatskleidžiant tiesos, atitinkančios ir faktines aplinkybes. Tokioje situacijoje galėtume argumentuoti tuo, kad didesnė vertybė yra materialios tiesos nustatymas ir tai turėtų būti pakankamas pagrindas atremti šalies, pareiškusios teismui kaltinimą galimai esant šališką.
Teismo diskreciją rinkti įrodymus savo iniciatyva reikalinga aptarti dar vienu aspektu. Teismo aktyvumas renkant įrodymus tampa ypač aktualus kalbant apie šeimos bylas su užsienio elementu. Teismas, siekdamas išsiaiškinti vienos iš šalių ar vaiko gyvenamąją aplinką, šeimos materialinę padėtį, vaiko santykius su motinos ar tėvo sutuoktiniu ar draugu, su kuriuo gyvenama, norėdamas gauti užsienio institucijų, atsakingų už vaiko teisių apsaugą, išvadą, pažymas iš darboviečių ar valstybinių institucijų, turi surinkti įrodymus esančius užsienio valstybėje. Šiuo atveju galimi keli įrodymų rinkimo būdai.
Paprastai įrodymai užsienio valstybėje renkami tarptautinių dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose pagrindu. Jei įrodymus reikalinga surinkti ES valstybėje narėje, įrodymų rinkimo tvarką reglamentuoja 2001-05-28 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 „Dėl teismų bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose“. Jei užsienio valstybė nėra ES narė ir nėra su Lietuvos Respublika sudariusi dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose, tačiau yra 1970 m. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje narė, vadovaujamasi Konvencijos nuostatomis. Tuo atveju, jei užsienio valstybė nėra ir šios Konvencijos narė, su teisinės pagalbos prašymu kreipiasi į Teisingumo ministeriją, o ši į Užsienio reikalų ministeriją, kuri diplomatiniais kanalais užklausia atitinkamas užsienio valstybės institucijas. Taigi iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad šiuo atveju CPK 276 str. 1 d. laiduota teisė leidžia operatyviau, koncentruočiau nagrinėti bylą, kadangi pačiai šaliai tai gali būti pernelyg sudėtinga.

Senesnis straipsnis:

Naujesnis straipsnis: