Teismo pareiga siekti taikaus ginčo sprendimo

2011/05/03

Teismas nagrinėdamas šeimos bylas turi imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai. Tai numatyta CPK 376 str. 2 d.
Norime atkreipti dėmesį, kad teismas civiliniame procese apskritai turi pareigą siekti taikaus ginčo sprendimo. CPK 2 str. kaip vienas iš civilinio proceso tikslų nurodytas siekis kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių. CPK 159 str. 1 d. įvardijama posėdžio pirmininko pareiga imtis priemonių šalims sutaikyti. CPK 228 str. 1 d. kalbama apie tai, kad parengiamasis teismo posėdis skiriamas teismui matant galimybę sudaryti taikos sutartį arba jei įstatymas įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti. Dėl to yra pasisakęs ir LAT CBS 2003 m. balandžio 2 d. konsultacijoje Nr. A3-81, kur nurodė, kad parengiamojo posėdžio tikslas imtis priemonių šalims sutaikyti ir geriau bei išsamiau pasirengti bylą nagrinėti teisme . Kalbant apie taikų ginčo sprendimą bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, turime atkreipti dėmesį, kad tą reglamentuoja specialios normos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.5 str. 4 d. numatyta, kad teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą. Apie teismo pareigą sutaikyti sutuoktinius kalbama ir kitose normose, pavyzdžiui, CK 3.54 str., 3.64 str., CPK 384 str. 3 d. Teismas siekdamas sutaikyti šalis gali imtis ir kitokių priemonių: rengdamasis nagrinėti bylą surengti neformalius pokalbius su sutuoktiniais, rinktis žodinį, o ne rašytinį procesą, teisėjas taip pat gali pasiūlyti sutuoktiniams pasikonsultuoti specialiose šeimos krizių įstaigose ir panašiai . Teismo pareiga sutaikyti šalis šeimos bylose reglamentuota tiek CK, tiek CPK. Iš to galime daryti išvadą, kad tikslas sutaikyti šalis bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, yra itin aktualus ir siektinas.
Ši teismo funkcija manytume sietina su tuo, kad ginčo išsprendimas kompromiso keliu naudingas ne tik pačioms ginčo šalims, tačiau tuo suinteresuota ir visuomenė. Tikėtina, kad teisinio santykio šalims pačioms (nors ir tarpininkaujant teismui) sutarus dėl taikos sutarties sudarymo byloje bus lengviau laikytis jos sąlygų, be to, pats ginčo sprendimas atrodys teisingesnis, tuo pačiu ir priimtinesnis, nes jis bus prieitas abipusių nuolaidų būdu. Tai reikš ir tą, jog atkuriama ne formali, o materialioji taika. Kaip jau buvo minėta anksčiau, taikiu ginčo sprendimu bus patenkintas ir viešasis interesas. Šeimos bylose jis yra ypatingai ryškus, visuomenė suinteresuota santuokos (šeimos) kaip socialinio instituto išsaugojimu. Todėl atsiranda vis naujų būdų siekti taikos šeimoje, šiuo metu populiarėja teisminės mediacijos taikymas, kuris, manome, galėtų būti gana efektyvus sprendžiant ginčus šeimos bylose.
Šiuo metu yra parengtos Teisminės mediacijos taisyklės, sudarytas mediatorių sąrašas . Teisminės mediacijos metu šalių pasiektas susitarimas įforminamas taikos sutartimi. Teismo patvirtinta taikos sutartis tampa privaloma ir vykdytina. Teisminė mediacija yra nemokama. Perduodant ginčą teisminei mediacijai, sutaupomos šalių išlaidos ir laikas, sudarius taikos sutartį, grąžinama septyniasdešimt penki procentai sumokėto žyminio mokesčio, išsprendus ginčą taikiai, galimas abipusės pagarbos atkūrimas, mediacijos metu garantuojamas konfidencialumas, šalys patiria mažiau streso, priešiškumo ir blogų emocijų. 2008 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas , nustatantis pagrindines civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo sąlygas ir jo taikymo teisines pasekmes. Tačiau niekur šeimos bylos neišskiriamos iš kitų. Apie šeimos mediaciją, remdamasi užsienio šalių patirtimi rašė dr. J. Sondaitė . Autorė priėjo išvados, kad šeimos mediacijos procesas leidžia geriau nei tradicinės teisinės procedūros patenkinti abiejų ginčo šalių bei jų vaikų interesus. Sutinkame su šia nuomone, manome, kad šią idėją tikslinga įgyvendinti sprendžiant šeimos bylas bei įstatymu nustatant privalomą mediacijos procedūrą sprendžiant ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Išimtis galėtų būti numatyta tik tiems atvejams, kai mediacijos taikymas galėtų pakenkti sutuoktinių ar nepilnamečių vaikų interesams. Tai galėtų būti taikoma ginčams dėl bendravimo su vaiku, išlaikymo ir kitų klausimų .
Kitas nagrinėjamo klausimo aspektas yra tai, ar visose šeimos bylose galime kalbėti apie taikų ginčo sprendimą? Mūsų minėtos normos CK Šeimos teisės ir CPK XIX skyriaus normos, reglamentuojančios teismo pareigą siekti taikaus ginčo sprendimo kalba apie sutuoktinių sutaikymą ir taikytinos nagrinėjant santuokos nutraukimo bylas. Tačiau kaip CPK 376 str. 2 d. norma galėtų būti įgyvendinama nagrinėjant kitokios rūšies bylas, kylančias iš šeimos teisinių santykių, pavyzdžiui tėvystės (motinystės) nuginčijimo ar tėvų valdžios apribojimo? Manytume, kad šiose bylose galimybės kalbėti apie taikos sutartį nėra, kadangi atsiranda teismo pareiga apsaugoti vaikų teises ir interesus. Matyt įstatymų leidėjas apgalvojo ir sąmoningai į CPK 376 str. 2 d. įtraukė antrąją normos dalį – „taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai“.
Ši teismui nustatyta pareiga reiškia, kad sprendžiant ginčijus, kilusius iš šeimos teisinių santykių visų pirma reikia vadovautis Civiliniame kodekse įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 str. 1 d.). Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas reiškia, kad spręsdami visus šeimos klausimus, susijusius su vaikais, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausiai atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis .
Apibendrindami tai, kas pasakyta, galime daryti išvadą, kad CPK 376 str. 2 d. nuostata, kurioje įtvirtinta teismo pareiga siekti taikaus ginčo sprendimo ir tikslas apsaugoti vaiko teises ir interesus, yra reikšminga, įgalinanti teismą būti byloje ne formaliu įstatymo taikytoju, o iš tiesų veiksmingai padėti spręsti ginčus bylose, kylančios iš šeimos teisnių santykių. Tuo tenkinant ne tik privačius konkretaus teisinio santykio šalių interesus, bet ir viešąjį interesą.

Senesnis straipsnis:

Naujesnis straipsnis: