Bylų dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės nagrinėjimo ypatumai

2011/05/24

Santuokos nutraukimas – tai santuokinių santykių pasibaigimas. CPK skirtas atskirtas skirsnis reglamentuojantis santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės bylų nagrinėjimo procesą (CPK IV dalies XIX skyriaus antras skirsnis). Lietuvoje numatyta galimybė nutraukti santuoką bendru abiejų sutuoktinių sutarimu, vieno sutuoktinio prašymu ir dėl sutuoktinio kaltės (CK 3.49 str. 2 d.). Bylos dėl santuokos nutraukimo gali būti nagrinėjamos ypatingąja ir ginčo teisena, CK 3.62 str. 1 d. numato, kad bylos dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės nagrinėjamas ginčo teisena. Procesiniame įstatyme mūsų minėto skirsnio 381 str. 4 d. nustato, kad prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu arba vieno sutuoktinio prašymas dėl santuokos nutraukimo nagrinėjamas ypatingąją teisena. Čia nagrinėsime bylas, nagrinėjamas ginčo teisena.
Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio kaltės, t.y. ištuokos kaip sankcijos institutas yra naujas Lietuvoje, kadangi pagal anksčiau galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą vieno ar abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo neturėjo reikšmės ir šis klausimas santuokos nutraukimo bylose apskritai nebuvo tiriamas . Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, santuokos nutraukimo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės bylų skaičius paskutiniais metais buvo gana didelis: 2006 m. buvo išnagrinėtos 3419 bylos, 2007 m. – 3654 bylos, 2008 m. – 3423 bylos, 2009 m. – 3245 bylos, 2010 m. – 3337 bylos .
Minėjome, kad santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio kaltės nagrinėjamas ginčo teisena. Todėl bylai pradėti reikalinga pateikti būtent ieškinį, o ne kitokios procesinės formos dokumentą. Ieškinys pateikiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą, tačiau ieškovas, su kuriuo gyvena nepilnamečiai vaikai, turi teisę ieškinį pareikšti savo gyvenamosios vietos apylinkės teismui (CPK 381 str. 1 d.). Bylose su tarptautiniu elementu jurisdikcijos klausimas sprendžiamas dvišalių ir daugiašalių tarptautinių sutarčių pagrindu, Europos Sąjungos ribose taikomas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 “Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr.1347/2000“. Teisę reikšti tokį ieškinį turi tik sutuoktiniai.
Pačiam ieškinio turiniui, be bendrųjų, keliami ir specialūs reikalavimai (CPK 382 str., 383str.). Tarp pridedamų dokumentų turi būti santuokos liudijimo originalas, vaikų gimimo liudijimų nuorašai, pažymos apie gaunamas pajamas, duomenys apie turimą turtą, turi būti nurodyti kreditoriai. Reiškiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, reikalinga nurodyti santuokos nutraukimo motyvus. Mokslinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys, kad teismas privalo kontroliuoti ieškinio turinį, tačiau neprivalo pats aiškintis, ar sutuoktiniai turi kreditorių, teismas privalo išsiaiškinti, ar sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų, pripažintinų sutuoktinių kreditoriais .
Nagrinėjant santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės bylas specialus reguliavimas numatytas CPK 384 str. 1, 2 d., t.y. numatytos specialios šalių neatvykimo į posėdį pasekmės. Ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas, jei į posėdį be svarbių priežasčių ir neprašęs nagrinėti bylą jam nedalyvaujant neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai pranešta. Esant analogiškoms aplinkybėms į posėdį neatvykus atsakovui, teismas gali nagrinėti bylą iš esmės. Atsakovui, kurio dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, neatvykus jam gali būti skiriama bauda iki 1000 litų, jis gali būti atvesdintas. Šalies dalyvavimo pripažinimas būtinu sietinas su šeiminių santykių asmeniniu pobūdžiu, būtinumu išklausyti sutuoktinį dėl galimybės susitaikyti, taip pat sprendžiant kitus klausimus, kurių sprendimas per atstovą galėtų būti apsunkintas neišklausius pačios šalies nuomonės.
CPK 384 str. 3, 4 d. detaliai reglamentuota šalių taikinimo procedūra santuokos nutraukimo bylose. Teismas turi teisę paskirti terminą, kuris negali būti ilgesnis kaip šeši mėnesiai, susitaikyti. Byla tuo metu turi būti sustabdoma ir jokie procesiniai veiksmai, išskyrus laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, negali būti atliekami. Prieš skirdamas terminą susitaikymui teismas skiria parengiamąjį teismo posėdį. Šiose bylose rengtis bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu įstatymų leidėjo neleista (CPK 227 str. 1 d., 228 str. 1 d.). Parengiamojo posėdžio metu teismas aiškinasi, ar yra galimybių sutuoktiniams susitaikyti. CPK 384 str. 3 d. numatyta bendrosios taisyklės – imtis priemonių šalims sutaikyti – išimtis. Terminas susitaikyti neskiriamas, jeigu sutuoktinių taikymas gali pakenti reikalaujančio nutraukti santuoką sutuoktinio arba nepilnamečių vaikų interesams.
Santuoką teismas nutraukia, jeigu teismas nustato, kad sutuoktiniams toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą neįmanoma (CPK 384 str. 6 d.). Teisės normų, nustatančių, kada bendras gyvenimas šeimoje yra neįmanoma, nėra. Todėl tai yra palikta teismo vertinimui. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismui aiškinantis, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat įvertintini sutuoktinių tarpusavio santykiai iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesys santuokos išsaugojimo prasme tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitos reikšmingos objektyvios bei subjektyvios aplinkybes .
CK 3.60 str. 2 d. apibrėžta kaltės samprata, o 3.60 str. 3 d. nurodyti keturi kaltės prezumpcijos atvejai. Šios normos ne kartą aiškintos ir LAT praktikoje. Nevienoje nutartyje buvo konstatuota, kad sutuoktinio kaltė yra specifinė . CK 3.60 str. 2 d. nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje CK straipsnių (3.26–3.30 str., 3.35–3.36 str. ir kt.). Pagal CK 3.60 str. 2 d. normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu . Kitoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, jog iš CK 3.60 str. 2 d. pateiktos kaltės apibrėžties išplaukia, kad turi būti nustatyti šie faktai ir aplinkybės: 1) sutuoktinio pareigų pažeidimo faktas; 2) negalimas bendras gyvenimas dėl pareigų pažeidimo; nustatant sutuoktinio pareigų pažeidimo faktą kaip santuokos nutraukimo sąlygą, yra svarbūs du dalykai: 1) pažeistų pareigų pobūdis ir 2) pažeidimo pobūdis. Santuokos nutraukimui dėl sutuoktinio kaltės teisinį pagrindą turi sutuoktinio pareigų, numatytų CK III knygoje, pažeidimo faktas. Pažeidimo pobūdis turi būti esminis, t. y. žymus, turintis didelės reikšmės sutuoktinių tarpusavio santykiams ir įtakos jų tolesnei eigai .
Vienoje iš nutarčių kasacinis teismas išaiškino vienos iš kaltumo prezumpcijų – kai sutuoktinis palieka šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina – taikymą, t.y. įstatyme reikalaujama dviejų aplinkybių viseto: pirma, šeimos palikimo, antra, visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus . Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri jomis grindžia savo atsikirtimą; negalima apsiriboti faktu, jog sutuoktinis fiziškai nebūna kartu su šeima, kasacinis teismas nurodė, kad reikia remtis objektyviųjų ir subjektyviųjų kriterijų visetu, įvertinti sutuoktinių tarpusavio psichologinius santykius, šių įtaką ir galimas pasekmes kitiems šeimos nariams, ypač vaikams, sutuoktinio valios dėl gyvenimo (ar negyvenimo) šeimoje savanoriškumą ir kt. Nustatant visiško nesirūpinimo šeima daugiau kaip vienerius metus egzistavimą, svarbu įvertinti šeimą palikusio sutuoktinio objektyvias galimybes rūpintis šeima.
LAT yra išaiškinęs CK 3.27 str. nurodytas atskiras teisines sutuoktinių pareigas vienas kitam. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio ar šeimos interesams; abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu; moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis .
Pasisakydamas dėl procesinės šalių įrodinėjimo pareigos, grindžiant santuokos iširimo priežastis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors pagal CK 3.60 str. 3 d. sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija . CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių, bet dėl kitų priežasčių . Tokiu atveju galima kalbėti jau ne apie vieno, bet abiejų sutuoktinių kaltę (CK 3.61 str.). LAT yra pasisakęs, kad abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad savo kaip sutuoktinio pareigas pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai vienokia ar kitokia apimtimi turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas . Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo būtų didesnė negu kito sutuoktinio (jeigu tokia aplinkybė nagrinėjamu atveju ir būtų nustatyta), nepaneigtų teismų išvados dėl būtent abiejų sutuoktinių kaltės egzistavimo . Teismui nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda įstatyme nustatyti padariniai, pasekmės tokios pat kaip ir nutraukus santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.61 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad sutuoktinių kaltės nustatymas yra fakto klausimas, todėl nustatinėjamas tik pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose .
Teismas priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo privalo išspręsti reikalavimus dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo, taip pat turto padalijimo klausimą (CPK 385 str. 1 d.), šalims draudžiama kelti kitus reikalavimus nei nurodyti CPK 385 str. 1 d. (CPK 383 str.). Išlaikymo vaikams priteisimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CK 3.192 – 3.200 str., jei šis klausimas išspręstas ankstesniu teismo sprendimu arba yra susitarta, apie tai pažymima sprendimo nutraukti santuoką rezoliucinėje dalyje. Lygiai taip pat ir su vaikų gyvenamosios vietos nustatymu. Sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CK 3.72 str. Itin svarbus sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimo išsprendimas, kadangi kartą jį išsprendus įsiteisėjęs sprendimas turi res judicata galią ir ateityje negali būti keičiamas . Teismas sprendžia santuokinio turto padalijimo klausimą, jei sutuoktiniai nėra sudarę sutarties dėl turto padalijimo (tokiu atveju sutarties turinys perkeliamas į sprendimo rezoliucinę dalį). LAT laikosi nuomonės, kad įstatyme imperatyviai nurodyta, jog, nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu (CK 3.59 str., CPK 385 str. 1 d.), tuo atveju, kai iškėlus bylą dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe iškeliama atskira byla dėl santuokos nutraukimo ir to paties turto padalijimo, teismas, turi spręsti klausimą dėl šių bylų sujungimo CPK 136 str. 4 d. nustatyta tvarka, taip pat teisėjų kolegija pabrėžė, kad santuokos nutraukimo pasekmių klausimai turi būti sprendžiami vienoje civilinėje byloje, ir šiuos klausimus išskyrė į atskiras bylas, toks šių klausimų išskyrimas gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą dėl materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų . Tačiau teismo praktikoje pripažįstama ir kita taisyklė sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimas gali būti išskiriamas iš santuokos nutraukimo bylos ir perduodamas kitam teismui, pavyzdžiui, kai sutuoktinių individualiai įmonei iškeliama bankroto byla, nes tokiu atveju taikomos specialiųjų teisės aktų nustatytos taisyklės . LAT plenarinė sesija pažymėjo, kad reikalavimo padalinti turtą išskyrimas į atskirą bylą taikomas tik išimtiniais atvejais siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar saugomus interesus .
LAT praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus, nustatydamas ieškovei priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį apeliacinės instancijos teismas įvertino aplinkybes, dėl kurių santuoka iširo, santuokos trukmę ir šalių turtinę padėtį, taip pat ieškovės išgyvenimus dėl atsakovo veiksmų . Pažymėtina, kad pareiga įrodyti neturtinės žalos dydį tenka šį reikalavimą reiškiančiam sutuoktiniui . Kasacinis teismas, pasisakymas dėl bylinėjimosi išlaidų, yra pastebėjęs, kad atsiradus teisiškai reikšmingai aplinkybei, t. y. sutuoktinio prašymu teismui sprendime konstatavus santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, kitam sutuoktiniui įstatymas garantuoja teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu. Prie atlygintinų išlaidų priskirtinos bendro turto vertės nustatymo išlaidos. Sutuoktinio reikalavimu šį išlaidų klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis ne tik proceso normomis, bet ir CK 3.70 str. 2 d. norma . Baigęs nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, teismas priima sprendimą, įsiteisėjusio sprendimo nuorašas per tris darbo dienas išsiunčiamas civilinės metrikacijos įstaigai, kad būtų įregistruotas santuokos nutraukimo faktas.

Senesnis straipsnis:

Naujesnis straipsnis: